1978 m. Tarptautinės bankininkystės įstatymas
1978 m. Tarptautinės bankininkystės įstatymu visi Amerikos bankai ir užsienio bankų filialai buvo kontroliuojami JAV bankų reguliavimo institucijų. Tai leido šiems filialams teikti federalinę indėlių draudimo korporaciją (FDIC). Tai taip pat reikalavo, kad jie atitiktų JAV bankų teisės aktus, susijusius su tokiomis problemomis kaip rezervai ir apskaitos bei norminiai reikalavimai, kad visi šalies viduje veikiantys bankai būtų vienodai vertinami reguliavimo požiūriu.
1978 m. Tarptautinės bankininkystės įstatymo pažeidimas
1978 m. Tarptautinės bankininkystės įstatymas buvo pirmasis JAV priimtas įstatymas, kuriuo JAV veikiančių užsienio bankų filialai buvo įtraukti į federalinio bankų reguliavimo sistemą. Iki tol JAV veikiantiems užsienio bankams buvo taikomi įvairūs valstijos įstatymai, neturintys vieningos nuomonės, kaip jie buvo traktuojami. Tai davė tam tikrų pranašumų ir trūkumų užsienio bankams, palyginti su JAV bankais. Pavyzdžiui, užsienio bankai turėjo pranašumą, kad galėjo filialuoti tarpvalstybinius filialus, tačiau nukentėjo bandydami pritraukti mažmeninius indėlius, nes negalėjo pasiūlyti FDIC draudimo.
Aštuntajame dešimtmetyje sustiprėjo spaudimas priimti įstatymus, susijusius su Amerikos užsienio bankų filialais, nes labai padidėjo JAV veikiančių užsienio bankų skaičius ir dydis. 1973 m. JAV veikė 60 užsienio bankų, kurių turtas sudarė 37 mlrd. iki 1978 m. balandžio mėn. šis skaičius išaugo iki 122 bankų, kurių turtas sudarė 90 mlrd. Tuo metu jie taip pat turėjo 26 milijardų dolerių vertės paskolas JAV. Ši statistika reiškė, kad ankstesnė užsienio bankų samprata, jog specializuotos institucijos pirmiausia finansuoja užsienio prekybą, nebetaikoma, o jų platus įsitraukimas į bendrąsias bankų paslaugas pabrėžė, kad reikia federalinės priežiūros.
Rūpesčiai dėl 1978 m. Tarptautinės bankininkystės akto
Federalinis rezervų bankas ir JAV iždo departamentas buvo ypač susirūpinę, kad užsienio bankai turėjo pranašumų, palyginti su vietiniais bankais, pritraukdami indėlius vykdydami daugiavalstybines operacijas, o indėliai buvo labai svarbūs banko verslui. Kartu su paslaugų, kurias šie bankai gali pasiūlyti, įvairove, kilo rimtų abejonių, kad jei status quo būtų leista tęsti, tik nedaugelis didelių šalies bankų galų gale galėtų konkuruoti su užsienio institucijomis.
1978 m. Aktu buvo bandoma išspręsti šias problemas nustatant taisykles, skatinančias užsienio ir vidaus bankų konkurencinę lygybę, kartu išsaugant valstybių galimybes pritraukti kapitalą ir steigti tarptautinius bankų centrus. Tuo pat metu įstatymas leido federalinėms valdžios institucijoms reguliuoti ir prižiūrėti JAV veikiančius užsienio bankus (svarbus bankų sistemos stabilumo veiksnys). Kalbant būtent apie tai, užsienio bankai turi laikytis tų pačių atsargų normų ir kitų reguliavimo klausimų, kaip ir vidaus bankai, įskaitant atskaitomybės ir bankų tikrinimo reikalavimus. Šių bankų privalomųjų atsargų kontrolė taip pat leidžia efektyviau nustatyti federalinius rezervus nustatant pinigų politiką.