Optimalus finansinio sverto panaudojimas įmonės kapitalo struktūroje

Savo verslui vykdyti reikalingas finansinis kapitalas. Daugumai bendrovių finansinis kapitalas yra didinamas išleidžiant skolos vertybinius popierius ir parduodant paprastąsias akcijas. Skolos ir nuosavo kapitalo suma, sudaranti įmonės kapitalo struktūrą, turi daug reikšmės rizikai ir grąžai. Todėl įmonės valdymas turi naudoti kruopštų ir apdairų procesą nustatant įmonės tikslinio kapitalo struktūrą. Kapitalo struktūra yra tai, kaip įmonė finansuoja savo veiklą ir augimą naudodama įvairius lėšų šaltinius.

Empirinis finansinio sverto panaudojimas

Finansinis svertas yra fiksuotų pajamų vertybinių popierių ir privilegijuotųjų akcijų panaudojimo įmonės kapitalo struktūroje mastas. Finansinis svertas turi vertę dėl palūkanų mokesčio skydo, kurį suteikia JAV pelno mokesčio įstatymas. Finansinio sverto panaudojimas taip pat turi vertę, kai turtas, kuris perkamas su skolos kapitalu, uždirba daugiau nei skolos, kuri buvo naudojama jiems finansuoti, savikaina. Abiem šiomis aplinkybėmis finansinio sverto naudojimas padidina įmonės pelną. Atsižvelgiant į tai, jei įmonė neturi pakankamai apmokestinamųjų pajamų, kad galėtų apsaugoti, arba jei jos veiklos pelnas yra mažesnis už kritinę vertę, finansinis svertas sumažins nuosavybės vertę ir tokiu būdu sumažins įmonės vertę.

Atsižvelgiant į įmonės kapitalo struktūros svarbą, pirmas žingsnis priimant sprendimus dėl kapitalo yra įmonės vadovybei nuspręsti, kiek išorinio kapitalo reikės surinkti jos verslui vykdyti. Nustačiusi šią sumą, vadovybė turi ištirti finansų rinkas, kad nustatytų sąlygas, kuriomis įmonė gali pritraukti kapitalą. Šis žingsnis yra labai svarbus procesui, nes rinkos aplinka gali apriboti įmonės galimybes išleisti skolos vertybinius popierius ar paprastąsias akcijas patraukliu lygiu ar kainomis. Tai pasakius, atsakę į šiuos klausimus, įmonės vadovybė gali sukurti tinkamą kapitalo struktūros politiką ir sudaryti finansinių priemonių paketą, kurį reikia parduoti investuotojams. Vykdydami šį sistemingą procesą, vadovybės sprendimas dėl finansavimo turėtų būti įgyvendinamas pagal ilgalaikį strateginį planą ir atsižvelgiant į tai, kaip ji nori ilgainiui išplėsti įmonę.

Finansinio sverto naudojimas labai skiriasi pramonės ir verslo sektoriuose. Yra daug pramonės sektorių, kuriuose įmonės dirba su dideliu finansiniu svertu. Mažmeninės parduotuvės, oro linijos, maisto prekių parduotuvės, komunalinių paslaugų įmonės ir bankų įstaigos yra klasikiniai pavyzdžiai. Deja, pernelyg didelis finansinio sverto panaudojimas daugelyje šių sektorių įmonių suvaidino nepaprastai svarbų vaidmenį priversdamas daugelį jų kreiptis dėl 11 skyriaus bankroto. Kaip pavyzdžius galima paminėti „RH Macy“ (1992), „Trans World Airlines“ (2001), „Great Atlantic & Pacific Tea Co.“ (A&P) (2010) ir „Midwest Generation“ (2012). Be to, per didelis finansinio sverto naudojimas buvo pagrindinis kaltininkas, sukėlęs JAV finansinę krizę 2007–2009 m. „Lehman Brothers“ (2008 m.) Ir daugybės kitų labai įtakingų finansų institucijų žlugimas yra puikūs neigiamos pasekmės, susijusios naudojant labai svertines kapitalo struktūras.

Finansinis svertas įmonės kapitalo struktūroje

Modigliani ir Millerio teoremos apie įmonių kapitalo struktūrą apžvalga

Įmonės optimalios kapitalo struktūros tyrimas pradėtas 1958 m., Kai Franco Modigliani ir Mertonas Milleris paskelbė Nobelio premijos laureatės darbą „Kapitalo kaina, įmonių finansai ir investicijų teorija“. Kaip svarbią savo darbo prielaidą Modigliani ir Milleris iliustravo, kad tokiomis sąlygomis, kai verslo aplinkoje nėra pelno mokesčio ir nelaimių kaštų, finansinio sverto naudojimas neturi įtakos įmonės vertei. Šis požiūris, žinomas kaip „nereikšmingumo teiginio“ teorema, yra vienas iš svarbiausių kada nors paskelbtos akademinės teorijos kūrinių.

Deja, nereikšmingumo teoremai, kaip ir daugumai Nobelio premijos laureatų ekonomikos, reikia keleto nepraktiškų prielaidų, kurias reikia priimti, norint pritaikyti teoriją realiame pasaulyje. Pripažindami šią problemą, Modigliani ir Miller išplėtė savo nereikšmingumo pasiūlymo teoremą, kad apimtų pelno mokesčių poveikį ir galimą nelaimės išlaidų poveikį, siekiant nustatyti optimalią įmonės kapitalo struktūrą. Jų peržiūrėtas darbas, visuotinai žinomas kaip kapitalo struktūros kompromiso teorija, leidžia teigti, kad optimali bendrovės kapitalo struktūra turėtų būti atsargus balansas tarp mokesčių lengvatų, susijusių su skolos kapitalo naudojimu, ir išlaidų, susijusių su įmonės bankroto galimybė. Šiandien „Trade-off Theory“ prielaida yra pagrindas, kurį įmonės vadovybė turėtų naudoti siekdama nustatyti optimalią įmonės kapitalo struktūrą.

Finansinio sverto poveikis rezultatams

Ko gero, geriausias būdas iliustruoti teigiamą finansinio sverto poveikį įmonės finansiniams rezultatams yra paprasto pavyzdžio pateikimas. Nuosavo kapitalo grąža (ROE) yra populiarus principas, naudojamas vertinant verslo pelningumą, nes jis lygina pelną, kurį įmonė uždirba per fiskalinius metus, su pinigais, kuriuos investavo akcininkai. Juk kiekvieno verslo tikslas yra maksimaliai padidinti akcininkų turtą, o ROE yra akcininkų investicijų grąžos metrika.

Žemiau esančioje lentelėje buvo sukurta įmonės ABC pelno (nuostolių) ataskaita, darant prielaidą, kad kapitalo struktūrą sudaro 100 procentų nuosavo kapitalo. Pritrauktas kapitalas buvo 50 milijonų dolerių. Kadangi šiai sumai padidinti buvo išleista tik nuosavybė, bendra nuosavybės vertė taip pat yra 50 mln. USD. Prognozuojama, kad pagal tokio tipo struktūrą bendrovės ROE sumažės nuo 15, 6 iki 23, 4 procentų, priklausomai nuo bendrovės pajamų prieš apmokestinimą lygio.

Palyginimui, kai įmonės ABC kapitalo struktūrą pertvarkant sudaro 50 procentų skolos kapitalo ir 50 procentų nuosavo kapitalo, bendrovės ROE dramatiškai padidėja iki intervalo, kuris nukrenta tarp 27, 3 ir 42, 9 procentų.

Kaip matote iš žemiau pateiktos lentelės, finansinis svertas gali būti panaudotas tam, kad įmonės veiklos rezultatai būtų žymiai geresni nei to, ką galima pasiekti vien pasikliaunant nuosavo kapitalo finansavimu.

Kadangi daugumos kompanijų valdymas labai priklauso nuo ROE, norint išmatuoti veiklos rezultatus, labai svarbu suprasti ROE komponentus, kad geriau suprastume, ką reiškia metrika.

Populiari ROE skaičiavimo metodika yra DuPont modelio panaudojimas. Paprasčiausia forma „DuPont“ modelis nustato kiekybinį santykį tarp grynųjų pajamų ir nuosavybės, kai didesnis kartotinis atspindi stipresnius rezultatus. Tačiau „DuPont“ modelis taip pat plečia bendrą ROE skaičiavimą, įtraukdamas tris jo dalis. Šios dalys apima įmonės pelno maržą, turto apyvartą ir nuosavybės koeficientą. Atitinkamai, ši išplėsta „DuPont“ formulė ROE yra tokia:

Nuosavo kapitalo grąža = Grynasis IncomeEquity = Grynasis IncomeSales × SalesAssets × AssetsEquity \ prasideda {suderintas} \ tekstas {Nuosavo kapitalo grąža} & = \ frac {\ tekstas {Grynosios pajamos}} {\ tekstas {Nuosavas kapitalas}} \\ & = frac {\ text {Grynosios pajamos}} {\ text {Sales}} \ times \ frac {\ text {Sales}} {\ text {Assets}} \ times \ frac {\ text {Assets}} {\ text {Equity }} \\ \ pabaiga {suderinta} Nuosavo kapitalo grąža = EquityNet pajamos = SalesNet pajamos × AssetsSales × EquityAssets

Remiantis šia lygtimi, „DuPont“ modelis parodo, kad įmonės ROE galima pagerinti tik padidinus įmonės pelningumą, padidinant jos veiklos efektyvumą arba padidinant finansinį svertą.

Finansinio sverto rizikos nustatymas

Įmonių vadovybė yra linkusi įvertinti finansinį svertą naudodama trumpalaikius mokumo koeficientus. Kaip matyti iš pavadinimo, šie koeficientai naudojami norint įvertinti įmonės galimybes įvykdyti trumpalaikius įsipareigojimus. Du iš labiausiai naudojamų trumpalaikių mokumo koeficientų yra dabartinis santykis ir rūgšties bei bandymo santykis. Abu šie santykiai palygina įmonės trumpalaikį turtą su trumpalaikiais įsipareigojimais. Tačiau, nors dabartinis santykis pateikia bendrą rizikos metriką, rūgščių ir testų santykis leidžia geriau įvertinti bendrovės trumpalaikio turto sudėtį, kad būtų galima įvykdyti einamuosius įsipareigojimus, nes jis neįtraukia atsargų į trumpalaikį turtą.

Kapitalizacijos koeficientai taip pat naudojami finansiniam svertui įvertinti. Nors pramonėje naudojami daugybė kapitalizacijos koeficientų, du populiariausi rodikliai yra ilgalaikio skolos ir kapitalizacijos santykis bei visos skolos ir kapitalizacijos santykis. Šių koeficientų naudojimas taip pat labai svarbus vertinant finansinį svertą. Tačiau nesunku iškraipyti šiuos rodiklius, jei vadovybė nuomoja įmonės turtą ne kapitalizuodama turto vertę įmonės balanse. Be to, rinkos aplinkoje, kurioje trumpalaikių paskolų palūkanų normos yra žemos, vadovybė gali nuspręsti naudoti trumpalaikę skolą savo trumpalaikio ir ilgalaikio kapitalo poreikiams finansuoti. Todėl norint atlikti išsamią rizikos analizę taip pat reikia naudoti trumpalaikės kapitalizacijos metriką.

Aprėpties koeficientai taip pat naudojami finansiniam svertui įvertinti. Palūkanų padengimo santykis, dar žinomas kaip palūkanų ir uždirbtų procentų santykis, yra bene geriausiai žinomas rizikos rodiklis. Palūkanų padengimo santykis yra labai svarbus, nes tai rodo bendrovės sugebėjimą turėti pakankamai pajamų prieš apmokestinimą padengti savo finansinės naštos išlaidas. Lėšų nuo operacijų ir visos skolos santykis bei laisvosios veiklos pinigų srautų ir visos skolos santykis taip pat yra svarbūs rizikos rodikliai, kuriuos naudoja įmonės vadovybė.

Veiksniai, į kuriuos atsižvelgiama priimant kapitalo struktūros procesą

Nustatant įmonės kapitalo struktūrą reikia atsižvelgti į daugelį kiekybinių ir kokybinių veiksnių. Pirma, pardavimų požiūriu, įmonei, kuriai būdinga aukšta ir santykinai stabili pardavimo veikla, yra geresnės sąlygos panaudoti finansinį svertą, palyginti su įmone, kurios pardavimai mažesni ir nestabilūs.

Antra, kalbant apie verslo riziką, įmonė, turinti mažesnį veiklos svertą, paprastai gali prisiimti daugiau finansinio sverto nei įmonė, turinti aukštą veiklos sverto laipsnį.

Trečia, kalbant apie augimą, greičiausiai augančios įmonės greičiausiai labiau priklausys nuo finansinio sverto naudojimo, nes šios rūšies įmonėms paprastai reikia daugiau kapitalo nei jų lėto augimo kolegoms.

Ketvirta, kalbant apie mokesčius, įmonė, kuriai taikoma didesnė mokesčių riba, yra linkusi panaudoti daugiau skolų, kad galėtų pasinaudoti palūkanų mokesčio skydo pranašumais.

Penkta, mažiau pelninga įmonė linkusi naudoti daugiau finansinio sverto, nes mažiau pelninga įmonė paprastai nėra pakankamai stipriose vietose, kad galėtų finansuoti savo verslo operacijas iš viduje sukurtų lėšų.

Kapitalo struktūros sprendimą taip pat galima spręsti atsižvelgiant į daugybę vidinių ir išorinių veiksnių. Pirma, vadovybės požiūriu, agresyvių lyderių valdomos įmonės linkusios naudoti daugiau finansinių svertų. Šiuo atžvilgiu jų finansinio sverto panaudojimo tikslas yra ne tik padidinti įmonės veiklą, bet ir padėti užtikrinti įmonės kontrolę.

Antra, kai laikas yra geras, kapitalą galima padidinti išleidžiant akcijas arba obligacijas. Tačiau kai blogi laikai, kapitalo tiekėjai dažniausiai renkasi užtikrintą poziciją, o tai savo ruožtu labiau pabrėžia skolos kapitalo naudojimą. Atsižvelgdami į tai, vadovybė yra linkusi struktūrizuoti įmonės kapitalo struktūrą taip, kad suteiktų lankstumo didinant būsimą kapitalą nuolat kintančioje rinkos aplinkoje.

Esmė

Iš esmės įmonės valdymas naudoja finansinį svertą pirmiausia tam, kad padidintų bendrovės pelną vienai akcijai ir padidintų nuosavo kapitalo grąžą. Tačiau turint šiuos pranašumus, padidėja uždarbio kintamumas ir padidėja finansinės bėdos, galbūt net bankroto, išlaidos. Atsižvelgiant į tai, įmonės valdymas, nustatydamas optimalią kapitalo struktūrą, turėtų atsižvelgti į įmonės verslo riziką, įmonės mokestinę būklę, įmonės kapitalo struktūros finansinį lankstumą ir įmonės vadovų agresyvumo laipsnį.