Gamyba komandos ekonomikoje

Komandinė ekonomika yra ekonominė sistema, kurioje vyriausybė arba centrinis planuotojas nustato, kokias prekes ir paslaugas reikia gaminti, tiekimą, kuris turėtų būti pagamintas, ir prekių ir paslaugų kainą. Kai kurie šalių, turinčių vadovaujančią ekonomiką, pavyzdžiai yra Kuba, Šiaurės Korėja ir buvusi Sovietų Sąjunga.

Vyriausybė kontroliuoja gamybos valdymą ekonomikoje

Komandinėje ekonomikoje vyriausybė kontroliuoja pagrindinius ekonominės gamybos aspektus. Vyriausybė nustato gamybos priemones ir jai priklauso pramonės įmonės, gaminančios prekes ir teikiančios paslaugas visuomenei. Vyriausybė nustato ir gamina prekes ir paslaugas, kurios, jos manymu, yra naudingos žmonėms.

Šalis, turinti komandinę ekonomiką, susitelkia ties makroekonominiais tikslais ir politiniais sumetimais, kad nustatytų, kokias prekes ir paslaugas šalis gamina ir kiek pagamins. Paprastai ji turi makroekonominius tikslus, kuriuos nori pasiekti vyriausybė, ir tam tikslui gamins prekes bei paslaugas. Vyriausybė skiria savo išteklius remdamasi šiais tikslais ir sumetimais.

Pavyzdžiui, tarkime, kad komunistinė šalis, kuriai vadovauja ekonominė sistema, turi makroekonominius tikslus gaminti karinius daiktus savo piliečiams apsaugoti. Šalis bijo, kad per metus ji imsis karo su kita šalimi. Vyriausybė nusprendžia, kad ji turi gaminti daugiau ginklų, tankų ir raketų bei apmokyti savo kariuomenę. Tokiu atveju vyriausybė pagamins daugiau karinių daiktų ir tam paskirs didelę dalį savo išteklių. Tai sumažins prekių ir paslaugų, kurios, jos manymu, nereikia visuomenei, gamybą ir tiekimą. Tačiau gyventojai ir toliau galės naudotis būtiniausiais poreikiais. Šioje šalyje vyriausybė mano, kad karinės prekės ir paslaugos yra socialiai veiksmingos.

Kaip komandų ekonomika kontroliuoja perteklinį gamybos ir nedarbo lygį?

Istoriškai komandų ekonomikai nebuvo būdinga perteklinės produkcijos prabanga; lėtinis trūkumas yra norma. Nuo Adomo Smito laikų ekonomistai ir visuomenės veikėjai diskutavo dėl perprodukcijos (ir nepakankamo vartojimo, jos pasekmės) problemos. Šiuos klausimus didžiąja dalimi išsprendė XIX amžiaus ekonomistas Jeanas Baptiste'as Say'as, kuris pademonstravo, kad egzistuojant kainų mechanizmui neįmanoma perviršis.

Jei norite aiškiai pamatyti Say dėsnio principą, įsivaizduokite ekonomiką, kurioje yra šios prekės: kokosai, trumpieji kostiumai ir žuvis. Staiga žuvų atsargos patrigubėja. Tai nereiškia, kad ekonomika bus priblokšta prekių, darbuotojai taps beviltiškai skurdžiai arba kad gamyba nustos pelninga. Vietoj to sumažės žuvų perkamoji galia (palyginti su trumpikiais ir kokoso riešutais). Žuvies kaina krinta; kai kurie darbo ištekliai gali būti išlaisvinti ir pereiti prie kostiumų ir kokosų gamybos. Bendras pragyvenimo lygis kils, net jei darbo ištekliai pasiskirstys kitaip.

Komandos ekonomikai taip pat nereikėjo spręsti nedarbo, nes valstybė turi priversti dalyvauti darbo rinkoje; darbuotojai neturi galimybės nedirbti. Išnaikinti nedarbą galima visiems atiduodant kastuvą ir liepiant (gresiant kalėjimui) iškasti skyles. Akivaizdu, kad nedarbas (per se) nėra problema; darbas turi būti produktyvus, todėl būtina laisvai judėti ten, kur naudingiausia.

Kas daro komandinę ekonomiką žlugusią?

Komandinė ekonomika prisiėmė didžiąją dalį kaltės dėl Sovietų Sąjungos ekonomikos žlugimo ir dabartinių sąlygų Šiaurės Korėjoje. XX amžiaus antrosios pusės pamoka buvo ta, kad kapitalizmas ir laisvosios rinkos neabejotinai buvo produktyvesnės nei socializmas ir komandinė ekonomika.

Buvo duoti trys platūs tokios nesėkmės paaiškinimai: socializmas nesugebėjo pakeisti žmogaus paskatų ir konkurencijos pobūdžio; politinės valdžios procesai sugadina ir sužlugdo įsakymus; o socialistinėje valstybėje ekonominiai skaičiavimai buvo neįmanomi.

Pirmasis paaiškinimas: Žmogaus paskatos

Sovietų revoliucijos mąstytojas Vladimiras Leninas 1917 m. Pirmą kartą pamėgino įgyvendinti ekonominę struktūrą, kuriai trūko konkurencijos ir pelno. Iki 1921 m. Leninas buvo priverstas priimti naują ekonominį planą, kuriame būtų numatyta tam tikros formos pozityvios produkcijos motyvacija. Vakarų šalių ekonomistai dažnai tvirtino, kad tokie motyvai vis tiek nukreipti neteisingai. Socialistinio prodiuserio rūpestis buvo ne patenkinti klientus, o patenkinti aukštesnio rango politinį pareigūną. Tai atitolino riziką ir naujoves.

Antras paaiškinimas: politinis interesas

Reaguodamas į susirūpinimą dėl aukštų vadovų atlyginimų ir pelno, ekonomistas Milton Friedmanas priešinosi normatyviniam mąstymui paklausdamas: „Ar tikrai tiesa, kad politinis savanaudiškumas kažkaip yra kilnesnis už ekonominį interesą?“ Šis argumentas teigia, kad koncentruota valdžia politinėje erdvėje linkusi patekti į netinkamas rankas. Leninistai ir trockistai skundžiasi, kad stalinistinė vadovavimo ekonomika žlunga dėl politinės korupcijos, o ne dėl būdingų ekonominės sistemos ydų.

Trečias paaiškinimas: Socialistinio skaičiavimo problema

1920 m. Austrų ekonomistas Liudvikas von Misesas straipsnyje „Ekonominiai skaičiavimai socialistinėje bendrijoje“ teigė, kad be laisvų rinkų negalėtų susiformuoti teisingas kainų mechanizmas; be kainų mechanizmo nebuvo įmanoma atlikti tikslių ekonominių skaičiavimų.

Vėliau garsus socialistų ekonomistas Oskaras Lange'as pripažino, kad Miseso „galingas iššūkis“ privertė socialistus pabandyti sukurti ekonominės apskaitos sistemą. Vis dėlto po dešimtmečių bandymų atkartoti kainų mechanizmą laisvosiose rinkose Sovietų Sąjunga vis tiek žlugo. Misesas atsakė, teigdamas, kad tokie bandymai buvo pasmerkti nesėkmei, nes jokia monopolinė vyriausybė pagrįstai negalėjo būti „tobulai konkuruojanti su savimi“, būtent taip kyla kainos.